Negailestinga skausmo fotografavimą

Ši galimybė pasitelkus fotografiją menamai peržengti dar vieną — laiko — ribą taip pat lemia Požerskio fotografijų kaip, beje, ir bet kurios senos nuotraukos svarbą mūsų dienomis. Kaip ir Ivaškevičius, Noak naudojasi kalbėjimo lygmenų sandūromis — ji imituoja mokslinę kalbą, kad pabrėžtų situaciją laboratorinio eksperimento su gyvais žmonėmis, su jų patirtos traumos užmarštimi ir pavojingai stimuliuojama atmintimi. Nuo ankstesniųjų jie skiriasi dar didesne laisve ir žaisme — kūnas jau išlaisvintas iš jaunystės užkrautų pareigas kažkam patikti, žadinti, jaudinti, žadėti, pančių. Kokia yra jų įvairovė: vieni labai išraiškingi ir fotogeniški, juos reikia filmuoti, nes kas akimirką jų mimika keičiasi, o kiti — užsisklendę, uždari, kartais prie jų labai sunku prieiti.

Fotografija Melancholijos objektai Be abejo, mūsų laikais… mieliau pasirenkamas atvaizdas, o ne daiktas, kopija, o ne originalas, reprezentacija, o ne realybė, išorė, o ne būtis… Tai, kas laikoma šventa, tėra iliuzija, o tai, kas yra profaniška, laikoma tiesa.

Prielaidą, kad fotoaparatui visas pasaulis yra materialus, grindžia dvi nuomonės. Pirmoji teigia, kad gražus ar bent jau įdomus yra kiekvienas daiktas, jei tik žiūrėsi pakankamai akylai. Remiantis pirmąją pozicija, nėra nieko, ko nevertėtų pamatyti; remiantis antrąja, nėra nieko, ko nevertėtų užfiksuoti. Spektaklis yra blogas šiuolaikinės supančiotos visuomenės sapnas, kuris galų gale išreiškia tik jos troškimą miegoti. O spektaklis yra šio miego sargas.

Vaitekūną, pasitelkiau prancūzų teoretiko Nicolas Bourriaud knygą.

Ketinau nušauti du zuikius: negailestinga skausmo fotografavimą pažvelgti negailestinga skausmo fotografavimą klasiko kūrybą ir pristatyti patrauklią šiuolaikinės dailės teoriją. Vaitekūnui derinau jam nederančią teoriją, sukurtą praskaidrinti besiklostančiam naujausios dailės vaizdui, tuo tarpu Vaitekūno kūryba remiasi kita menine ideologija. Tačiau įrodžiau, jog ir Vaitekūno kūryboje yra kvapų, įterpiančių jį į artimiausios dailės problematiką ir nesugriaunančių jos modernistinio pagrindo.

Sontag irgi mėgino praskleisti tik besiklostantį vizualios kultūros vaizdą. Lietuviškai knyga pasirodė pernai, bet rašyta ji Nemažai Sontag nuojautų pasitvirtino — dar viena priežastis jas aktualizuoti. Sontag rašė, kai Balčytis rengėsi fotografuoti ir pagaliau gavo pirmąją fotografiją, kurioje manė pasiekęs vaizdo ir minties negailestinga skausmo fotografavimą. Tačiau Sontag rašė JAV, o Balčytis fotografavo Sovietų Sąjungoje ir neatrodytų, jog tarp pirmosios teorinių idėjų ir antrojo praktikos negailestinga skausmo fotografavimą rastis bent kokio tiesioginio ryšio.

Fotografiniu požiūriu ką nors parodyti — parodyti, jog tai yra paslėpta. Vakarais, kuriuos leisdavau pas Vytautą vartydamas šimtus jo nuotraukų ir klausydamas tyliai skambančio džiazo, kelis kartus užkibome už tos pačios temos.

Kaip tuo pat metu žmonėms skirtingose šalyse šauna panašios idėjos? Vytautas pirmą kartą tai paminėjo kalbėdamas apie savus principus jo kūrybinės karjeros pradžioje. Tuomet, kai stengtasi įsigyti kuo tobulesnius fotoaparatus, jis ir keletas draugų ėmė elgtis priešingai: rinkosi prastus sovietinius diabetas bendras tepalas ir atsitiktinį fotopopierių.

Jis lankėsi Lietuvoje, Nidoje fotografų organizuotuose seminaruose, kur ir supažindino lietuvius kolegas su savo darbais. Skaitydamas knygą, žymėjausi vietas, tarsi rašytas apie Balčyčio nuotraukas.

  • Que podagra
  • Klaipėdoje negęsta fotografijos šventė: išskirtinės parodos persikelia į virtualią erdvę
  • Karma ir sąnarių ligų
  • Fotografijos Klaipėda: Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius Kasdienybės žingsniai Fotografija visada neišvengiamai susijusi su praeitimi.
  • Snieguolė Michelkevičiūtė – fotografė, kuriai tarptautinį pripažinimą pelnė vyrų aktai | revolutionfestival.lt

Šis žodis žymi prarają, skyrusią mano straipsnio herojus. Gal Sontag mintys yra tiek apibendrinančios fotografijos situaciją kaip reiškinį, o ne kaip meno rūšįkad jos tiktų negailestinga skausmo fotografavimą kurio fotografo darbams?

Knygą iš tikro subraukiau. Tačiau sutikite — malonu susieti įdomią Vakarų mąstytoją ir puikų Lietuvos fotografą. Ėmiausi straipsnio, nepaisydamas metodo klaidų, kurių greičiausiai nepavyks išvengti.

Jaučiu, kad jis mėgino aprašyti pasaulį, kurio Balčytis savo fotografijose vengia. Debordas, šmaikščiai nupiešęs vartotojų visuomenės pasaulėvaizdį, gali būti mums naudingas. Skaidydamas Sontag knygą ir prisimdamas Debordą, tarp šiųdviejų mąstytojų mačiau daug panašumo.

Aptikau Sontag minimą Feuerbacho ištrauką; būtent tą, kuria Debordas pradeda savo veikalą ir kurią įterpiau tarp savo teksto ir pavadinimo. Beje, pavadinimą taip pat pasiskolinau iš Sontag. Ji suponuoja, kad tai, negailestinga skausmo fotografavimą realu, išliko nepasikeitę ir nepaliesta, o pasikeitė tik atvaizdai: apsišarvavę nepagrįstomis pretenzijomis į patikimumą, jie kaži kaip tapo patrauklesni.

Tačiau atvaizdo ir tikrovės sampratos yra viena kitą papildančios. Kai kinta tikrovės samprata, keičiasi ir atvaizdo samprata, ir atvirkščiai. Pradžios citata geriausia įveda į aplinką, kurioje šiandien būva Vytauto fotografijos. Fotografijos santykis su atvaizdais perkrautu dabarties pasauliu yra specifinis: juk ją rastume šio negailestinga skausmo fotografavimą cirko įsčiose. Skaitant šiuos ir panašius veikalus, man neretai vaidendavosi keistos paralelės tarp šiose knygose aprašomos kapitalistinės spektaklio visuomenės ir sesija gydymo sąnarių Sovietų Sąjungos.

Tereikia ekonomiką pakeisti ideologija, o reklamą — propaganda ir tuometinės JAV aprašymas taip negailestinga skausmo negailestinga skausmo fotografavimą tiktų ir kalbant apie Sovietų Sąjungą.

O jeigu padarytume dar vieną tokį patį keitimą į priešingą pusę, tai, atrodo, visa, ką mes kalbame apie Sovietų Sąjungą, tiktų ir šiandienos Lietuvai. Vytauto fotografijos stabilios — tiek atsiradusios totalitarinėje aplinkoje, tiek gimstančios šiandieninėje spektaklio visuomenėje.

Fotomenininkas Arūnas Baltėnas: „Gražus yra paprastas gyvenimas…“

Keliaudamas Balčyčio fotografijomis iškart pastebėjau vieną atvaizdo struktūros savybę — fotografijose nėra žmonių. Vėliau ėmiau matyti negatyvų dangaus pasirodymą.

negailestinga skausmo fotografavimą šeimos sąnarių ligos

Lauko fotografijose dangus paprastai būna bene esminis nuotaikos kūrėjas. Balčytis elgiasi priešingai — gesinamas dangus virsta tamsoku, lygiu fonu. Nebyliu fonu — ypač jei tartume, jog debesys ir yra dangaus žodžiai, negailestinga skausmo fotografavimą jų santykis gydymas šoko sąnarių mėliu — dangaus balso tembras.

Žmonės ir dangus — egzistencializmas ir romantika — individas ir jo jausmai. Vytauto Balčyčio fotografijos keliauja kažkur šalia jų.

Fotografijų dažnai šaukiamasi kaip priemonių, padedančių pasiekti supratimą ir toleranciją. Kalbant humanistiniu žargonu, didžiausias jų pašaukimas yra paaiškinti žmogui apie žmogų. Bet fotografijos nieko neaiškina; jos konstatuoja.

Sontag daugumoje straipsnių atkakliai kovoja su fotografijos transformacija į moralizuojančių pasakėčių rinkinį. Kadaise pasirodė, jog pavyko išsiveržti iš Platono urvo — pagaliau atvaizdas gali prilygti savo šaltiniui.

negailestinga skausmo fotografavimą gliukozamino kurios priklauso sąnarių gydymo

Šis tikėjimas ir apipynė fotografiją humanistiniais mitais. Šiandien mums vėl tenka sprukti į žymiojo graiko olą — skaitmeninės technologijos įtikino, jog tarp atvaizdo ir jo šaltinio driekiasi prerijos. Sontag tais laikas dar negalėjo kalbėti apie skaitmeninį atvaizdą.

Darbo laikas

Ji gyveno tuomet, kai vėlyvojo kapitalizmo vizionieriai rankomis mėgino padaryti tai, ką šiandien atlieka kompiuteris. Vytauto Balčyčio nuotraukos konstatuoja nenorą veltis į diskusiją, ieškoti dialogo. Jos artimesnės jau daugelį metų sruvenančiam ir vis sudėtingesniu tampančiam monologui. Kalbant humanistiniu žargonu, jis išties vengia žmogui kalbėti apie žmogų.

Fotografuoti — tai suteikti reikšmės. Turbūt nėra nė vieno dalyko, kuris negalėtų būti padarytas gražus; be to, niekaip neįmanoma nuslopinti visoms fotografijoms būdingos tendencijos — teikti vertę fotografuojamiems objektams.

negailestinga skausmo fotografavimą meniu ligų sąnarių

Vytautas Balčytis jau buvo priskirtas 8-to deš. Narušytė, in Acta Academiae Artium Vilnensis, 15, Šie apibrėžimai atskiria dvi epochas. Banalybės fotografuotojų strategija pulsuoja modernistinės kovos įtampa.

negailestinga skausmo fotografavimą gliukozaminas ir chondroitino pirkti

Menininkai, išsekinti oficiozinės sovietinės realybės atvaizdų, atsigręžė į jokio ideologinio valentingumo neturinčius banalius objektus. Šiame veiksme yra etinio apsisprendimo — yra judesio nuo užterštos vertybių hierarchijos, link švaraus beprasmybių chaoso. Šiandien minėtos dilemos nebėra, tad ir etinio sprendimo galimybės nebelieka.

Kiekvienas turi teisę individualiai apsispręsti — ar mėgautis reklaminės realybės malonumais, ar tobulintis askeze. Abu pasirinkimai, kaip ir daugelis kitų, yra visiškai neįpareigojantys, nes sprendžiantįjį gaubia debordiškasis spektaklio miegas.

negailestinga skausmo fotografavimą tepalas artritu alkūnės sąnario

Atrodo, šie sakiniai tinka ir kalbant apie įdomesnę sovietinių laikų fotografiją. Tokioje valstybėje fotografija yra reikšminga technologija, nes suteikia galimybę ja manipuliuoti, parodant pasaulį taip, kaip nori rodytojas.

Pamename tų laikų fotografinius karus — pavyzdžiui, fotoreportažus spaudoje apie kapitalistinį pasaulį. Legendinis atvaizdas: laikraščiais apsiklojęs benamis miega šviečiančioje gatvėje. Galima įtarti, jog tų laikų fotografui buvo itin sunku fotografuoti nedalyvaujant. Paisydamas užsakovo reikalavimų, jis taip pat turėjo sudalyvauti bendroje savi apgaulėje.

KASDIENYBĖS ŽINGSNIAI | 2018 VI 15–2018 VII 15

Modernistiškai nusiteikęs fotografas galėjo siekti abstrakcijos. Tačiau abstrakcija buvo viena iš neparankiausių meno strategijų. Skirtumą siūlo tik suvokėjo žvilgsnis ir laikas — iš tikro pasikeitus tikrovei, kinta ir to paties objekto reikšmė. Visos fotografijos yra memento mori.

Fotografuoti — tai pajusti kito asmens ar daikto mirtingumą, pažeidžiamumą, kintamumą.

Atriekdamos vieną akimirką ir ją užšaldydamos, visos fotografijos liudija negailestingą laiko tiglį. Fotoaparatas pradėjo dubliuoti pasaulį tuo metu, kai žmogaus aplinka svaiginamu greičiu ėmė keistis: per trumpą laiką sunaikinus nesuskaičiuojamą daugybę negailestinga skausmo fotografavimą ir socialinio gyvenimo formų, šis prietaisas galėjo įamžinti tai, kas pradingo.

Prenumeruok

Vytautas minėjo, jog nuo pat pradžių fotografuodamas mėgino nugalėti laiką. Paprasčiausias būdas — fotografuoti taip, kad nuotraukose nepasirodytų konkretūs istorinio momento ženklai. Tačiau pasižvalgius po Balčyčio fotografijas, regime apgaulingesnių žaidimų.

Iš tikro, laikas čia ne tiek sustabdomas, kiek supainiojamas.

Iš ciklo "Donbasas". Daugiau nuotraukų 7 Lrytas. Tačiau nuo lapkričio osios ekspozicijas bus galima pamatyti virtualiai. Šiuolaikinės fotografijos atstovo A.

Dažnokai nustembi pasitikrinęs fotografijos datą — atrodo, ji daryta prieš negailestinga skausmo fotografavimą metų, o pasirodo — tik pernai. Akivaizdžiausias laiko apgaulės metodas, be abejo, yra dažnos jų rusvas koloritas. Čia pirmiausia suveikia fotografijos suvokimo stereotipas — juk net ir kasdienėje kalboje rusva nuotrauka žymi seną fotografiją. Kitas laiko žaidimų būdas, yra su konkrečiu laiku susijusių objektų perkėlimas į jiems nebūtinai tinkantį.

Šis principas labiau pastebimas pastarojo dešimtmečio nuotraukose, nes būtent jose minėti objektai tampa laiką atsukančiu mechanizmu. Prieš pora metų darytose nuotraukose sovietinis automobilis nepastebimai nori mus įtikinti, jog ir nuotrauka sukurta tais laikais. Fotografijų žavesys ne tik primena mirtį, bet ir žadina sentimentalumą. Jos paverčia praeitį švelnios pagarbos objektu, nutrindamos moralines skirtybes ir bendru žvelgimo į praėjusį laiką patosu nuginkluodamos istorinius vertinimus.

Sekite mus:

Vytautas panašiai elgiasi su dabartimi. Fotografuodamas šiandieną, jis apgauna teigdamas, jog šios nuotraukos priklauso praeičiai. Dabartį jis fotografavo ir iki šiol tebefotografuoja taip, kaip atrodo jau kadaise nufotografuota praeitis.