Skauda bendrus nasrus kam susisiekti. (PDF) Lietuva Afganistano kare. Prisiminimai | Mindaugas Peleckis - revolutionfestival.lt

Geriau surišt dviem mazgais kaip vienu. Lietuvoje tada visi ieškojo praktinių dalykų moksle, jo ekonominio efekto, o ten nesidrovėjo gilintis į teorines problemas, ten apskritai gajesnė teorinės minties mokykla.

Jokūbo ir Pilypo bažnyčios esančiame vienuolyne, gyvena penki broliai dominikonai, šiemet švenčiantys Pamokslininkų ordino įkūrimo metų sukaktį. Žinomiausias dominikonų veidas Lietuvoje neabejotinai yra tėvas Pijus — visados linksmas ir šmaikštus, neieškantis žodžio kišenėje ir nevengiantis dalyvauti televizijos laidose.

Gimėte dar sovietmečiu, kai vaikščiojimas į bažnyčią buvo nepageidautinas ir sekamas valdžios. Koks buvo Jūsų pirmasis sąlytis su tikėjimu, ar kas nors iš artimųjų supažindino Jus su Dievu, buvo tikėjimo pavyzdys?

Barackas Obama savo autobiografijoje vejasi tėvo šešėlį ir ieško kelių į save - LRT

Gimiau ir užaugau tikinčių žmonių šeimoje, tad nuo pat vaikystės priklausiau Katalikų Bažnyčios bendruomenei. Tačiau, žinoma, vaikystėje ir paauglystėje tikėjimas buvo paviršutiniškas, dar nesupratau, kokią naudą tikėjimas duoda gyvenime. Paprašydavau, kad Dievas padėtų gerai parašyti kontrolinį ar išlaikyti egzaminą, ir tiek.

Močiutė norėjo, kad labiau įsitraukčiau į Bažnyčios gyvenimą, todėl patarnavau skauda bendrus nasrus kam susisiekti. Tačiau man tai buvo labiau prievolė, kurią reikia atlikti, ir ko laisva valia gal būčiau ir nedaręs. Tad tikėjimo ABC gavau iš šeimos, o sąmoningas tikėjimas tebesiformuoja iki šios dienos. Nuo vaikystės veikiausiai nežinojote, kad norite būti vienuolis.

Kuo svajojote būti užaugęs ir kada apsisprendėte pasirinkti kunigystės kelią? Kai buvau dar mažas, senelis gulėjo ligos patale, mama mane apvilkdavo ilgais baltais naktiniais ir liepdavo eiti palinkėti seneliui labos nakties.

Aš ne kunigėlis! Žinoma, augdamas niekada negalvojau, kad būsiu kunigas, o tuo labiau vienuolis. Vaikystėje norėjau būti vairuotoju, o aplinkybės artritas tepalas pakreipė kita linkme. Vėliau supratau, kad tos aplinkybės buvo visai ne atsitiktinumas, o Dievo vedimas. Sulaukęs 19 metų pradėjau mąstyti, skauda bendrus nasrus kam susisiekti noriu iš gyvenimo.

Labai smagu, kai baigęs mokyklą tampi nuo nieko nepriklausomas, nei mokytojai, nei mama nebenurodinėja, kaip gyventi. Tačiau tai kartais tampa ir nelaime, kai tokios būklės žmogus užstringa visam gyvenimui. Ačiū Dievui, man gana anksti kilo klausimų, ko siekiu ir noriu iš gyvenimo. Suvokiau, kad neegzistuoju šioje žemėje šiaip sau, ir pradėjau mąstyti, koks yra mano gyvenimo tikslas.

Evgenios Levin nuotrauka Kaip tie klausimai atvedė iki kunigystės? Nuo vaikystės atsimenu močiutės raginimus atkreipti dėmesį į Skauda bendrus nasrus kam susisiekti Žodį ir tai, ką jis sako apie žmogaus gyvenimą.

Gyvenime svarbiausi trys dalykai: pirmiausia aiškiai suvokti savo gyvenimo tikslą, jį supratus realizuoti savo talentus ir mylėti artimą kaip save patį. Kadangi kaip tikintis žmogus įvertinu, kad žmogaus gyvenimas tęsiasi dar gerokai po mirties, vadinasi, ir mano gyvenimo tikslas turėtų būti atitinkamai apimantis ne tik mano egzistenciją šioje žemėje, bet ir po jos.

Juk ateis mirtis, ir kas tada bus? Antroji Jėzaus įvardijama tiesa yra pareiga supratus gyvenimo tikslą realizuoti save, atskleisti savo potencialą, Evangelijoje įvardijamus talentus. Supratau, kad nesu tiesiog žmogus kaip visi: turiu talentų, kurių neturi kiti, ir neturiu to, ką matau kituose.

Duomenų apsauga

Vadinasi, reikia atrasti būdą, kuriuo galėčiau geriausiai atskleisti save. Galiausiai — trečia tiesa, kurią Jėzus ypač akcentuoja, yra priesakas mylėti savo artimą kaip save patį. Tai ir reiškia, kad realizuodamas save turiu nepamiršti, jog gyvenu tarp žmonių, ir bene didžiausia paslauga, kokią galiu padaryti kitam žmogui tuo išreikšdamas savo meilę, tai padėti jam atrasti savo gyvenimo tikslą. Žmogus nelaimingiausias yra tada, kai nežino savo tikslo, dėl ko ir kur eina. Tai sukuria beprasmybės jausmą.

Mylint kitą žmogų reikia jam padėti rasti tą kryptį, iš kurios gimtų viltis ir gyvenimo džiaugsmas. Visa tai apsvarstęs supratau, jog noriu būti kunigas. Tuo labiau kad turėjau gerų pavyzdžių: Plungėje tarnavo geras mano šeimos draugas kunigas Petras Našlėnas, daug metų pragyvenęs Sibiro lageriuose, kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę.

Taigi teisingo ir gero kunigo pavyzdį jau turėjau prieš akis. Taip palaipsniui svarstydamas ir supratau, kad tai — mano pašaukimas.

Žmogus nori būti laimingas arba bent jau paragauti tos laimės čia ir dabar. Jėzus ne be reikalo sako — jums prisiartino Dievo karalystė. Ji ne kažkur toli ar kada nors po mirties, o Jėzus sako, kad jums prisiartino Dievo Karalystė. Man tai pasirodė taip realu ir čia, ir dabar įgyvendinama, kad nusprendžiau stoti į Telšių seminariją.

Sakėte, kad užaugote tikinčių žmonių šeimoje. Tačiau neretai būna, jog net ir tikintys tėvai, sužinoję apie vaiko apsisprendimą stoti į seminariją ar vienuolyną, sutinka šią žinią toli gražu ne džiaugsmingai.

Kokia buvo Jūsų artimųjų reakcija? Mokykloje buvau labai aktyvus vaikas, kartais net hiperaktyvus, o tokie vaikai dažnai būna linkę į chuliganizmą. Tokių negerų tendencijų turėjau ir aš. Kai pasakiau, kad stoju į seminariją, mama, žinoma, susiėmė už galvos ir ėmė dejuoti, kaip čia bus su anūkais.

Pamažu visi pradėjo džiaugtis, kad šeimoje bus kunigas. Studijavote Telšių kunigų seminarijoje, bet jos nebaigęs nutarėte stoti į dominikonų vienuolyną.

Kadangi patraukė ne įkvepiantys skauda bendrus nasrus kam susisiekti, vadinasi, didelį įspūdį turėjo padaryti pati šv.

Rišti reikšmė

Dominyko asmenybė. Tad kas būtent patraukė? Įstojau į seminariją turėdamas norą realizuoti save ir savo pašaukimą šioje žemėje. Kaip jaunas žmogus, buvau kupinas idealų, o kai turi idealų, tai tau jūra iki kelių vos ne tikrąja to žodžio prasme.

Pradėjęs studijuoti susipažinau su Bažnyčios ir katalikiškų ordinų istorija, tokiomis asmenybėmis kaip Albertas Didysis, Tomas Akvinietis, dominikonų ir pranciškonų teologine mokykla. Pasidarė įdomu, kas tie pranciškonai ir dominikonai. Gilindamasis pamačiau, kad tai yra pamokslininkų ordinas, turintis labai aiškią, Jėzaus apaštalams duotą misiją — eiti į visą pasaulį ir skelbti Evangeliją.

Dominikonai kaip tik su šita misija ir yra įsteigti — būti pamokslininkai. Man tai taip tiko, kad pastudijavęs dominikonų istoriją ir dvasingumą supratau, jog čia yra tai, ko iš tikrųjų noriu.

Vienuoliu būti yra gyvenimo būdas, o vienuolis gali turėti ir kunigo profesiją.

Tas komplektas man labai pritiko. Dauguma dominikonų yra kunigai? Kadangi tai yra pamokslininkų ordinas, rekomenduotina, kad pamokslininkai būtų ir kunigai. Todėl absoliuti dauguma dominikonų yra kunigai. Neišgąsdino, kad noras yra, bet nėra kur stoti?

Kai atvykome į Vilniuje, šalia Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios esantį vienuolyną, čia buvo likę tik griuvėsiai, nes bažnyčia buvo uždaryta, o vienuolynas sovietmečiu atimtas iš brolių. Atgavus nepriklausomybę, čia įžengęs tėvas Grigaitis, dabar jau miręs, gyveno antisanitarinėmis sąlygomis.

Ten pradėjau žengti konkrečius žingsnius jausdamas, jog čia tikrai yra mano pašaukimas ir kad darau tai, kas absoliučiai geriausia mano gyvenime.

Skauda petį ??

O gyventi tokiame mieste kaip Praha, kur mūsų gatvėje nebuvo nė vieno namo, jaunesnio nei metų, buvo tikra dovana.

Tik prieš septynerius metus tokį patį jubiliejų šventė ir Pranciškonų ordinas. Pranciškaus statulą ar altorių ir pamaldumas į Pranciškų Asyžietį yra gerokai stipresnis. Galbūt tai susiję su tuo, jog Dominykas ir jo broliai siejami su neigiamai vertinama inkvizicijos institucija ir užkurtais laužais eretikams deginti.

Ar teisingas toks kovingojo Dominyko įvaizdis?

Plati | 19 puslapis | revolutionfestival.lt

Nemanau, kad didelę įtaką turėjo visokie ordino istorijos etapai, bet visų pirma pati jo misija. Dominykas kūrė ordiną ne kaip Dominyko, bet kaip pamokslininkų ordiną. Dominikonų dvasingumas remiasi keturiais atraminiais stulpais: pamokslavimo, bendruomenės, maldos ir studijų.

Būtent dėl pamokslavimo dominikonai ir buvo įkurti, nes anuomet, kaip ir šiandien, Bažnyčioje trūko žmonių, kurie atsiduotų žodžio tarnystei ir perduotų žmonėms informaciją, Bažnyčios mokymą.

Juk ir šiandien matome, kad žmonės tikėjime yra visiški beraščiai, nors ir laiko save katalikais.

Matome, kad trūksta ne tiek teologinių traktatų, kiek elementaraus Dievo Žodžio, kuris sustatytų viską į savo vietas. Dominykas turėjo aiškią viziją, jis kūrė žmonių komandą, kuri būtų kaip reguliarus ordinas, tarnaujantis pamokslavimu.

Jis juk neturėjo troškimo tapti žymus ar suburti savo pasekėjų armiją. Bažnyčia, kaip bendruomenė, patiria daugybę iššūkių: turi rūpintis vargšais, benamiais, kaliniais, ligoniais ir t. Kitaip tariant, neįmanoma visko aprėpti, todėl Bažnyčioje nuo seno judėjimai pasirenka kokią nors konkrečią sritį, kurioje dirbs. Pavyzdžiui, Motinos Teresės seserys rūpinasi vargšais. Lygiai taip pat dominikonai sako, kad skauda bendrus nasrus kam susisiekti mūsų pašaukimas eiti į ligonines — mūsų pašaukimas — statyti mokyklas.

Ne mūsų pašaukimas eiti į kalėjimus, mūsų pašaukimas — skelbti Dievo Žodį. Paskui pagal apaštalų pavyzdį renkamės bendruomeninį gyvenimą.

Kita atraminė kolona yra malda, nes be jos pamokslauti ir kalbėti žmonėms apie Dievą — tuščias reikalas, nes išeina, kad skelbi teoriją, kuria negyveni.

Galiausiai studijos: jeigu nori kalbėti žmonėms, turi žinoti, ką pasakyti. Taip natūraliai ir susidėliojo prioritetai, kur Dominyko asmenybei paprasčiausiai neliko vietos.

Dominykas, įkūręs pamokslininkų ordiną, labai greitai po jo oficialaus patvirtinimo perdavė valdžią brolių kapitulai, visuotiniam susirinkimui, kuriame broliai balsavimu priima sprendimus, kaip toliau gyventi ir tobulinti ordiną. Tai buvo neįprasta, nes dažniausiai ordinų įkūrėjai, charizmatiškos asmenybės, lieka savo judėjimų įkvėpėjais iki pat mirties.

Nevadinčiau to šv.

Dominyko pralaimėjimu šv. Jie abudu skirtingais būdais siekė to paties tikslo — čia ir dabar dalintis Gerąja Naujiena su žmonėmis. Kokiu būdu dominikonai įsitraukė į bažnytinį teismą?