Patyrė problemų ką daryti

Vaiko asmenybės individualumo nepripažinimas — vaiko naudojimas suaugusių žmonių psichologinių reikmių tenkinimui, negebėjimas atskirti vaiko poreikių ir savo norų,įsitikinimų. Man pasisekė, kad pasitaikė gera gydytoja, kuri netruko nusiųsti pas nevaisingumo specialistą, — esu jai už tai dėkinga. Profesorė D.

Komentuoti

Hermanas Krukas aprašo visuomeninius ir asmeninius įvykius, kurie prasideda m. Jo dienoraščiuose pasakojama apie dvejus tragiškus Vilniaus geto metus ir vėlesnius metus Estijos mirties stovyklose. Šioje unikalioje kronikoje pateikti visi surasti H. Kruko dienoraščių puslapiai ir liudytojų pasakojimai apie Vilniaus žydų bendruomenės sunaikinimą bei jų pastangas palaikyti ideologinį, socialinį ir kultūrinį gyvenimą net tada, kai jų pasaulis buvo naikinamas. Dienoraščiuose užfiksuota geto ir stovyklos kasdienio gyvenimo tikrovė, gandai apie vykstantį už geto sienų pasaulinį karą, reakcija į nesibaigiančius persekiojimus ir pasakojimai apie atvejus, kai lietuviai valstiečiai mėgino gelbėti žydus nuo mirties.

Skaitydamas H. Kruko penkerius metus kasdien rašytą pasakojimą apie holokaustą, skaitytojas pradeda geriau suprasti nacių ketinimus, pajusti prarajos siaubą ir žavėtis mirčiai pasmerktų žmonių drąsa bei ištverme.

Penktadalis žmonių kasdien jaučia skausmą: ką daryti, o gal nedaryti nieko?

Paskutinį įrašą savo dienoraštyje H. Krukas padarė m. Šešių liudytojų akivaizdoje savo paskutiniuosius dienoraščius jis paslėpė Lagedžio stovykloje.

Kitą dieną H. Krukas ir dauguma žydų iš Kloogos ir Lagedžio stovyklų buvo sušaudyti, jų kūnai sudeginti. Vienas iš šešių, Nisanas Anolikas, sugebėjo pasislėpti ir išsigelbėti. Jis sugrįžo į stovyklą, atkasė dienoraščius ir atvežė juos į Vilniaus naująjį Žydų muziejų, kurį įkūrė A.

Suckeveris ir Š. Kačerginskis ir kuriame buvo kiti H. Kruko rankraščiai. Tačiau vienas doras lietuvis išgelbėjo labai daug konfiskuotų žydų knygų bei rankraščių. Jie pasirodė tik po pusės amžiaus, tarp jų ir šimtai H. Kruko rašytų puslapių.

Žaldario nuotr. Rugpjūčio 20 dieną 18 val.

XXI amžiaus skaitytojai iš H. Kruko užrašų galėtų pasisemti įkvėpimo ir pasimokyti, kaip grumtis su nelaime bet kada ir bet kur. Iš kiekvieno H. Kruko pasakojimo puslapio trykšta jo patyrė problemų ką daryti pilnatviškai išgyventi kiekvieną gyvenimo patyrė problemų ką daryti, jo pasiryžimas neatsisakyti doros ir teisingumo principų, jo užuojauta paprastiems žmonėms, siekiantiems išlikti brutalios ir kasdienės tragedijos akivaizdoje, ir, žinoma, jo gebėjimas išlaikyti ironijos ir humoro jausmą.

Sunkių traumų psichologija: politinių represijų padariniai [sudarė Danutė Gailienė], Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras,p. Politinės represijos priskiriamos prie pačių sunkiausių traumų, nes jos dažniausiai būna itin žiaurios ir ilgai trunkančios. Dvidešimto amžiaus Scapulohumeral bendra gydymas istorija su jos dviem totalitariniais režimais kupina daugybės represijų, persekiojimų ir žmonių kančių.

Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų šalyse imta intensyviai tirti nacizmo represijų ilgalaikes psichologines ir psichopatologines pasekmes aukoms. Pradžioje šių tyrimų iniciatoriai turėjo įveikti tradicinės psichiatrijos ir psichoanalizės postulatus, jog traumuojantys išgyvenimai neturi lemiamo poveikio juos patyrusiųjų psichinei sveikatai. Vyravo įsitikinimas, jog normaliems žmonėms traumų pasekmės negali būti ilgalaikės, nes laikas gydo, ir žmonės gana greitai gali vėl atgauti dvasinę pusiausvyrą.

Jei kuriems tai nepavyksta, tai ne dėl traumuojančių išgyvenimų, o dėl asmenybės savybių — dėl to, kad ir iki traumos tokie asmenys turėjo neurotinių sutrikimų.

Tačiau dešimtmečius trukę tyrimai parodė, jog patyrė problemų ką daryti ir politinių represijų traumos sukelia sunkius ilgalaikius somatinius, psichologinius ir psichopatologinius padarinius. Šie padariniai mažai siejasi su asmenybės predispozicija — net buvusiems visai sveikiems žmonėms sukrečiantys išgyvenimai sukėlė daug psichinės sveikatos sutrikimų: baimingumą, nervingumą, depresiją, pasikartojančius košmarus, padidėjusį dirglumą ir patyrė problemų ką daryti, darbingumo sumažėjimą ir pan.

Nevaisingumas - liga, apie kurią nesinori kalbėti

Kai kurie nukentėjusieji juos jaučia net visą gyvenimą. Politinių represijų padarinius tirti sunku, nes beveik visada tyrimai patyrė problemų ką daryti tik įvykus politiniams pokyčiams ir žlugus represiniam režimui tiesa, kartais tyrimai atliekami politinių pabėgėlių reabilitacijos centruose.

Kol traumavimas nesibaigia, neįmanomas ir joks trauminės patirties įvertinimas. Be to, traumų tyrimo sėkmė labai priklauso ir nuo politinio, visuomeninio jų pripažinimo.

Kol visuomenė nepripažįsta aukų kančių, jos nesulaukia jokios pagalbos, neskatinami ir jokie jų trauminio patyrimo tyrimai. Šioje knygoje, kuri yra pirmoji Lietuvoje sunkių traumų mokslinių tyrimų monografija, pateikiami politinių represijų padarinių tyrimai įvairiose šalyse ir kultūrose.

Tirtos nacizmo ir komunizmo represijų pasekmės Europoje, taip pat kolonijinio genocido ilgalaikiai padariniai Arktyje ir Australijoje. Norvegijos, Vokietijos, Šveicarijos, Kanados ir Lietuvos autoriai specialiai šiai knygai parašytuose straipsniuose nagrinėja sunkias traumas, kurios skyrėsi savo trukme ir traumos pripažinimo laipsniu, padarinių įvertinimo ir žalos kompensavimo aukoms pobūdžiu.

Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai —, [ats. Lietuvių ir lenkų istoriniai ryšiai patyrė daug išbandymų.

Bendrą kovą dėl laisvės XIX a. Ypač įtempti tautų santykiai buvo — m.

Iš to kyla atsakomybė ir abiejų šalių istorikams: ar mėginsime ieškoti bendrų ir mus jungiančių sąsajų, tarpusavio supratimo ir sutarimo, ar vėl aiškinsimės istorines skriaudas. Antrojo pasaulinio karo metais abipusis tautų nepasitikėjimas dar sustiprėjo. Skirtingai vertintos galimybės laimėti išskyrė lenkus ir lietuvius į dvi priešiškas stovyklas.

Didžiausiu pavojumi savo nepriklausomos valstybės gyvavimui lietuviai laikė Sovietų Sąjungą, o lenkai — Vokietiją.

• Egiptas mazi sąnarių
• Šiaudų nuo artrozės gydymo

Šios totalitarinės valstybės buvo nutraukusios lietuvių ir lenkų valstybių nepriklausomą gyvavimą. Lietuviai, kaip maža tauta, pirmiausia rūpinosi tautinio tapatumo išlaikymu, o lenkai lietuvių administraciją, bendradarbiaujančią patyrė problemų ką daryti nacių okupantais, laikė savo prieše.

Dėl to ne kartą kilus konfliktui buvo pralieta kraujo. Visa tai abiejų tautų atmintyje išliko kaip svarbi istorinės sąmonės, kurią slegia kitos pusės veiksmų sukeltos skriaudos, dalis. Konferencija pasiekė iškeltą tikslą — joje daryti pranešimai padėjo suprasti lenkų ir lietuvių veiksmų Antrojo pasaulinio karo metais priežastis.

Siekiant užkirsti kelią tokiems nusikaltimams, nepakanka vien profesionalios specialistų pagalbos. Vis svarbesnis tampa pedagogų bendradarbiavimas padedant nustatyti vaikų seksualinės prievartos požymius, tačiau tam reikalingas tam tikras supratimas ir specialios žinios. Seksualinė prievarta — tai prievartos rūšis, kai vaikas verčiamas tenkinti suaugusio žmogaus seksualinius poreikius.

Pranešėjai nagrinėjo Pogrindinės Lenkijos valstybės Vilnijoje struktūrą, Lietuvos nepriklausomybės praradimą ir lietuvių pilietinę iniciatyvą kuriant laikinąją vyriausybę, taip pat buvo padarytas labai kontroversiškas pranešimas, iškeliantis lenkų ir lietuvių kolaboravimo su okupantais problemą.

Šiame leidinyje pateikiami — m. LGGRTC ir Tautos atminties instituto surengtų konferencijų pranešimai liudija pastangas suartinti abiejų šalių mokslininkų pozicijas gvildenant sudėtingus lietuvių ir lenkų tarpusavio ryšius ir sutarti nevengiant opių problemų.