Srautai iš iškarpos sąnarių
Galite eiti per jį su daugiapakopiais labirintais nuo antradienio iki sekmadienio nuo Aplink jos veidą draikėsi plonyčiai lyg voratinkliai plaukai. Paprasčiausiai nėra taisyklių, susijusių su asmeniniu dienoraščiu. Pasitikėkite savo vidiniais pojūčiais, leisk jiems materializuotis tapyboje.
Į viršų Kunigaikščio atvaizdas Buvo daržų sodinimo metas. Gruncė sukasė žemę žirniams.
Kaip pradėti asmeninį dienoraštį?
Jis pamanė, kad reikėtų iš anksto pasirūpinti vytelėmis, kad užaugę žirniai turėtų aplink ką vyniotis. Gruncė susiruošė į mišką.
Buvo šilta, nuostabi gegužės diena. Žydėjo sodai. Apsivilkęs lengvesniais drabužiais ir pasiėmęs peilį, išėjo į mišką. Nutolus miesto namams, prieš akis atsivėrė raudonų tulpių laukai. Nuo jų tvoskė karščiu. Nuskrido vanagas. Jis nusileido į žydinčią laukinę kriaušę.
Plonoji žarna
Kol pasiekė mišką, Gruncė pavargo. Buvo karšta. Jis ėjo vis gilyn ir gilyn į mišką. Nuo aitraus kvapo sukosi galva.
Staiga kelią pastojo platūs, juodi vandenys. Gruncė atsisėdo ant kelmo pailsėti. Netikėtai išgirdo kažką linksmai besijuokiant. Pamatė didžiulį, laukinį katiną. Žiūrėdamas į Gruncę, jis garsiai prunkštė.
Vaizdo įrašas: istorija apie grindų terasą su lenta
Gruncė nesuprato jo linksmumo priežasties. Ta diena nulėmė Gruncei likimą, bet jis to nežinojo. Aišku, katinas nieko neatsakė.
Jo akys buvo geltonos ir klaikiai blizgėjo. Dar kartą pašaipiai prunkštelėjęs, nubėgo į tankmę. Pakėlęs galvą, Gruncė išvydo daugybę perregimų paukščių sukant ir sukant ratus virš ievomis apaugusio kalniuko. Jos pašėlusiai kvepėjo.
Jis duso nuo jų kvapo. Visas miškas buvo baltas nuo žydinčių ievų. Juoduose vandenyse atsispindėjo jų baltybė. Miške buvo drėgna. Gruncė užkopė į kalvelę, virš kurios ratus tebesuko perregimi paukščiai.
Nepaisant gebėjimo kurti dienoraščius internete, popieriaus parinktys, kurias reikia užpildyti rankomis, vis dar yra populiarus. Galite padaryti juos patys, pridėti dekoracijas ar nusipirkti paruoštą nešiojamąjį kompiuterį. Kodėl reikia tvarkyti asmeninius dienoraščius? Pavyzdžiui, kiekvienam žmogui dienoraštis tam tikromis vertybėmis yra galimybė apmąstyti apie gyvenimą ir analizuoti jų veiksmus, o kitiems - tai pašnekovas, kuris visada supras ir nebus pasmerkęs. Kodėl jie saugo asmeninį dienoraštį?
Čia buvo pats ievų tirštumas. Jos augo labai aukštos, žiedų girliandos sviro didžiulės, net lapų nesimatė. Virš ievynų lyg dūmai plaukė debesys. Ievų žiedų viduriukai buvo žalsvi ir aitrūs. Tie neregėti ievų rūmai švelniai siūbavo vėjyje.
Jums taip pat patiktų
Gruncė atsargiai praskleidė šakas ir įžengė į plačias, vėsias menes. Sąnarių uždegimą kurie sienos ir lubos buvo nupintos iš žydinčių ievų. Priešais rūmus teliūškavo juodi vandenys. Tiesiai į Gruncę žvelgė didelės, žalios akys.
- revolutionfestival.lt – tekstai – Jolita Skablauskaitė – Trečiasis tūkstantmetis
- Budapeštas, ką daryti turistams. Patarimai Budapeštui. Nemokamos ekskursijos Budapešte
Jis pasijuto labai keistai. Nuo ievų kvapo visai apsisuko galva.
Pieškite dažais
Vėl kažkas nusijuokė, dabar maloniai, bet labai garsiai. Jis apsidairė. Išvydo moterį baltu, skaidriu veidu — lyg žiedlapis, persišviečiantis saulės spinduliuose.
Jos galvą puošė žiedų vainikas. Būsi svečias, — ji pastūmė iš vytelių nupintą krėslą. Suplojo rankomis. Suskrido paukščiai. Snapuose jie laikė mažyčius krištolinius indelius. Nusileidę pastatė indelius priešais Gruncę.
Jis paragavo. Tai buvo nepaprastai srautai iš iškarpos sąnarių, lipnus valgis.
Jokioje pasaulio užeigoje tokio patiekalo negausi. Srautai iš iškarpos sąnarių paukščiai atnešė rasos, surinktos nuo rožių žiedų.
Aplink jos galvą ėmė skraidyti juodi drugiai. Juos masino vainikas. Buvau pati vyriausioji duktė. Nenoriu tau pasakoti, kodėl atsiradau čia. Matyt, manęs laukia nelaimė. Prie jūros miškuose buvo nelengva gyventi.
Dabar aplink mane — gūdus miškas, o aš esu viena. Kalvelė su mano rūmais tik simbolizuoja ankstesnį mano gyvenimą. Viską pakeitė vienas šviesiaplaukis keleivis, kurį sutikau prie jūros.
Injekcijos Mūsų laikais 3D formato filmai įgauna vis didesnį populiarumą.
Ir aš atsekiau paskui jį. Matai, nenorėjau tau pasakoti, bet nemoku meluoti. Nieko daugiau aš negalėjau mylėti, tik tą šviesiaplaukį praeivį, kurį sutikau prie jūros ankstų rytą. Žinau, kad gyvensiu tik vieną pavasarį, o gal likimas bus maloningas man, pridės ir vasarą. Ruduo už bausmę nudrėks man plaukus, išblukins akis, tapsiu permatoma, lengva it šešėlis.
Ir atėjus žiemai, vėjas mane išneš. Jūs pamatysit ore plaukiant žalzganą rūką. Manęs nebeliks. Deivės yra nemirtingos, tačiau manęs laukia išnykimas, nes aš pamilau Kunigaikštį, — pailgas Pergubrės veidelis didžiulėmis akimis suglumo.